Jei pėdų grybelį atpažįstate pradinėje stadijoje ir laiku pradedate gydymą, yra didelė tikimybė greitai pasveikti naudojant minimalų kiekį priešgrybelinių vaistų, kurie dažniausiai kelia pavojų sveikatai (ypač kepenims) ilgai vartojant. Deja, ne visada ir ne visi sugeba laiku reaguoti į pirmuosius grybelinės infekcijos požymius, nes simptomai pradinėje stadijoje yra labai panašūs į nekenksmingas odos apraiškas. Žinote tą jausmą, kai ant kojų piršto nago plokštelėje randi geltoną dėmę ir pirmos mintys ateina į galvą: nieko, nukirpsiu, sveikas švarus nagas užaugs, arba atsitrenksiu kur nors, greit praeis. Arba tarppirštinėse raukšlėse atsiranda nedidelis lupimasis, kuris 90% priskiriamas sausai odai ir pradedamas gydyti drėkinamaisiais kremais. Tačiau už visų šių „nekenksmingų“ apraiškų dažniausiai slepiasi pažįstamas ir nekenčiamas pėdų grybelis.
Provokuojantys veiksniai ir infekcijos šaltiniai
Nėštumas gali sukelti grybelinių ligų vystymąsi, nes šiuo laikotarpiu moters imunitetas gali smarkiai sumažėti ir sutrikti hormonų pusiausvyra.
Pėdų grybelis, kaip ir daugelis ligų, negali išsivystyti savaime; jam atsirasti ir vystytis būtina palanki aplinka. Yra keletas veiksnių ir gretutinių ligų, kurios provokuoja šios ligos atsiradimą:
- staigus imuniteto sumažėjimas;
- asmeninės higienos trūkumas ar pažeidimas;
- padidėjęs prakaitavimas;
- cukrinis diabetas;
- nutukimas;
- plokščios pėdos;
- apatinių galūnių kraujagyslių ligos;
- nuolatiniai įbrėžimai ir žaizdos;
- chirurginės intervencijos ir kt.
Išvardinome populiariausias pėdų grybelio priežastis, tačiau net netinkama mityba ar ilgalaikis antibiotikų vartojimas taip pat gali sukelti mikozių atsiradimą.
Dažniausiai užsikrečiama sergančio žmogaus avalyne ar apsilankius viešuose dušuose. Pastaraisiais metais taip pat sparčiai plinta mikozės per manikiūro priemones. Kiti infekcijos šaltiniai yra:
- asmeninės higienos priemonės sergančiam žmogui (lufa, pemza);
- užsikrėtusio asmens daiktai (kojinės, kojinės, batai, šlepetės, kelnės);
- grindys (ypač medinės) voniose, dušuose, sporto salėse.
Pėdų grybelio sukėlėjai yra labai atsparūs aplinkai ir išsiskiria tuo, kad ilgą laiką gali likti paslėpti ant medžio, rankšluosčių, kojinių. Paūmėjimo laikotarpis yra pavasaris ir ruduo.
Kaip atpažinti pėdų grybelį pradiniame etape?
Čia patyrę dermatologai rekomenduoja atkreipti dėmesį ne tik į išorinius, bet ir į vidinius požymius. Ar pastebėjote, kad visi lanko pirtis, baseinus, deginasi paplūdimyje, tačiau grybelis pažeidžia tik tam tikrus žmones? Reikalas tas, kad jo vystymuisi reikalinga palanki aplinka – sumažėjęs organizmo atsparumas. Ši būklė gali pasireikšti esant gretutinėms ligoms arba neseniai gydant vaistus, kurių metu buvo vartojami antibiotikai ar hormoniniai vaistai.
Dabar pakalbėkime apie grybelio pasireiškimą ant kojų odos. Pagrindiniai simptomai yra šie:
- įtrūkimai tarppirštinėse raukšlėse;
- lupimasis tarp pirštų;
- odos sukietėjimas ant kulnų;
- nusilupa pėdų ir pirštų oda;
- nagų plokštelių deformacija (sustorėjimas arba plonėjimas);
- nagų spalvos pasikeitimas (geltona, ruda, juoda);
- pėdų paraudimas ir patinimas;
- raudonų dėmių atsiradimas ant šlaunų ir kojų viduje;
- pleiskanos visame pėdos paviršiuje;
- įvairaus intensyvumo niežulys (priklausomai nuo vietos ir patogeno);
- nemalonus kvapas (dažniausiai pastebimas žmonėms, kenčiantiems nuo gausaus prakaitavimo).
Sergant giliomis mikozėmis, gali atsirasti burbuliukų, plutos ir įtrūkimų, kuriuos lydi stiprus niežulys ir skausmas. Kai kuriais atvejais pažeidimai yra tokiose vietose, kad dėl stipraus skausmo neįmanoma atsistoti ant kojos. Tai gali sukelti laikiną negalią ir judėjimo problemas.
Veislės ir klasifikacija
Kaip jau žinote, mikozes gali sukelti įvairūs patogenai, todėl pažeidimų lokalizacija gali skirtis. Dažniausiai pėdų grybelį gali sukelti:
- dermatomikozės;
- kandidozės mikozės;
- gilios mikozės.
Visos pėdų mikozės šiandien laikomos savarankiškomis ligomis, kurias sukelia skirtingi patogenai ir lokalizuojasi įvairiose kojų srityse, tačiau jas visas vienija vienas pavadinimas – pėdų grybelis. Dažniausiai iš jų:
- Rubrofitiya stotelė. Tai sudaro apie 60% visų pėdų mikozių. Tai labai užkrečiama ir paplitusi tarp tam tikrų gyventojų grupių. Pradiniam pėdų rubromikozės etapui būdingi pažeidimai tarp pirštų ir pirštų raukšlės. Vėliau į procesą įtraukiamas padas ir vidinė pėdos pusė. Nagų plastikos pažeidimai su rubrofitiu stebimi kas trečiam pacientui. Gana dažnai derinamas su grybeliu ant rankų, ypač su apibendrinta rubromikoze.
- Epidermo mikozės. Tai apima dvi atskiras ligas - pėdų epidermofitiją ir kirkšnies-šlaunikaulio raukšlių epidermofitiją. Abiem atvejais pažeidimai yra lokalizuoti ant kojų. Pėdų epidermofitijai būdingi raukšlių tarp pirštų, padų ir pėdos nugarinės dalies pažeidimai. Rečiau procesas plinta į nagus (dažniausiai 5 ir 1 kojų pirštus). Pažeidimai yra padengti žvynais ir pluta. Yra įvairaus intensyvumo niežulys. Ūminiais atvejais gali pasireikšti bendras negalavimas ir galvos skausmas. Kirkšnies epidermofitija atrodo kaip didelės žvynuotos dėmės kirkšnyse, vidinėje kojų dalyje, šlaunyse ir perianalinėje srityje. Pažeidimai gali siekti didelės plokštelės dydį, juos lydi nedidelis niežulys, lupimasis ir patinimas.
- Onichomikozė. Grybelinių nagų infekcijų paplitimas kasmet nuolat didėja. Tik dabar (pagal 2016 m. vidurio statistiką) 10-18% rusų diagnozuojama įvairaus sunkumo nagų onichomikozė. Aplinkos ir socialiniai veiksniai vaidina didelį vaidmenį jų vystymuisi. Taip pat rizikos grupėje yra žmonės, turintys kraujagyslių, imuninės ir endokrininės sistemos problemų. Vyrai serga 1,3 karto dažniau nei moterys. Onichomikozė vaikams yra labai reta, o didžiausias paplitimas tarp 50–70 metų amžiaus žmonių.
- Kandidozė. Retai, bet vis tiek pasitaiko atvejų, kai pėdas pažeidžia Candida grybeliai. Pavieniais atvejais kandidozinis balanopostitas gali išplisti iš lytinių organų į perianalinę sritį ir kirkšnies-šlaunikaulio raukšles. Šiek tiek dažniau ant nagų aptinkami į mieles panašūs grybai. Pradiniame etape skauda nago raukšlę, o paspaudus gali išsiskirti pūliai. Laikui bėgant jo spalva įgauna rusvai rudą atspalvį.
Taip pat yra lygios odos rubrofitija, tačiau ant kojų retai randama pažeidimų. Bet rubromikozu kirkšnyje būdingas pažeidimas kojos viduje su raudonomis dėmėmis.
Gydymas ir profilaktika
Grybelio ant kojų diagnozė apima klinikinio vaizdo ištyrimą, nubrozdinimų nuo pažeidimų paėmimą, mikroskopinį tyrimą (rasti grybienos siūlus) ir bakterijų pasėlį grybelio kultūrai nustatyti. Prieš apsilankydami pas gydytoją, pažeidimų negydykite jokiomis priemonėmis! Diferencinė diagnostika atliekama sergant egzema, bėrimais ir kontaktiniu dermatitu.
Epidermofitii ir rubrofitii gydymas kirkšnyje atliekamas naudojant išorinius vaistus (dažniausiai klotrimazolą). Prognozė yra teigiama, gydymo trukmė retai viršija vieną mėnesį. Profilaktikai pažeidimus rekomenduojama gydyti alkoholio turinčiais tirpalais; jei yra niežulys, galima skirti antihistamininių vaistų.
Padėtis yra sudėtingesnė su pėdų mikozėmis ir onichomikoze, nes net pradiniame etape jas labai sunku gydyti ir jos yra linkusios į atkryčius. Veiksmingiausiu laikomas išorinių ir sisteminių vaistų derinys, griežtas dozavimo, asmeninės higienos ir dezinfekcijos taisyklių laikymasis. Diflucan kapsulėse ir terbinafino derinys tepalo pavidalu pasirodė esąs veiksmingas (pažeidimų gydymas du kartus per dieną mėnesį). Kovojant su pėdų grybeliu, didelis dėmesys skiriamas batų ir kojinių gydymui, kurie gali sukelti atkrytį. Kojines patartina virti arba skalbti 90 laipsnių temperatūroje; vidpadžiai ir batai viduje turi būti apdoroti chlorheksidino tirpalu.
Ir, svarbiausia, atminkite, kad šiandien pėdų grybelis, aptiktas pradinėje stadijoje, gali būti sėkmingai gydomas šiuolaikinių vaistų pagalba, tačiau pažengusios onichomikozės ir pėdų mikozės gydymas gali užtrukti mėnesius ir net metus.